31-asis „Laiptų galerijos“ pavasaris – su daile, muzika ir poezija

Pirmą kartą per 31 metus „Laiptų galerija“ gimtadienį šventė ne po savo stogu – šiuo metu remontuojamos kultūros įstaigos tradicinį renginį maloniai priėmė Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Balandžio 27 dienos vakarą jaukioje teatro balkono salėje susirinkusius šiauliečius, galerijos bičiulius iš visos Lietuvos ir Latvijos apglobė dailės, muzikos ir poezijos mūzos: spalvingą koncertinę programą pateikė operos solistė Jomantė Šležaitė-Paukštė (sopranas) ir džiazo pianistas, kompozitorius, LMTA džiazo katedros vedėjas Artūras Anusauskas (beje, profesorius kilęs iš Šiaulių). Žaismingą šventinę nuotaiką kūrė aktorė Jūratė Budriūnaitė, o pats svarbiausias vakaro akcentas – atidarytavilnietės fotomenininkės, grafikės Daivos Kairevičiūtės paroda „Juodi taškai baltoje jūroje“.

„Juodi taškai baltoje jūroje“ – amžinas gyvenimo šokis

Šią parodą galima vadinti kūrybos retrospektyva, nes menininkė pateikė įvairių laikotarpių ir naujausius grafikos darbus, kuriuosegrakščiomis linijomis, juodos-baltos spalvos kontrastu, iš kažkur sklindančios šviesos įspūdžiu kuriama estetiška judesio choreografija. Parodoje eksponuojami grafikos darbai užburia ritmingu dinamiškumu ir elegancija. Kūrinių centre esanti moters figūra hiperbolizuotomis galūnėmis plastiškais kūno judesiais užpildo šviesią erdvę, o neįtikėtinos formos bei spalvos gamtiniai motyvai intriguoja, suteikia naujų metaforiškų prasmių.

Vakaro svečiams parodą pristatė šiaulietė meno antropologė Asta Jurevičiūtė. Ji atkreipė dėmesį į dailininkės kūrybos daugiasluoksniškumą ir galimus įvairius matymo būdus. Vienas iš jų – užkoduota prasmė – alegorija. Jos teigimu, vizualiniai kūriniai gali būti skirtingai matomi priklausomai nuo aplinkos, skirtingų mūsų, kaip žiūrovų, patirčių. Autorės pasirinkta alegorija vaizdiniais ženklais užkoduoja tam tikras žinutes. Matome, kaip lapas, gėlės žiedas, kiti augalijos ar gyvūnijos motyvai padeda kalbėti apie moters tematiką, įvairias jos moduliacijas. D. Kairevičiūtės kūryboje stipri anamorfozė ir metamorfozė. Šokio judesyje atsiskleidžia fizinė moters patirtis, fiziologiniai pokyčiai, perėjimas iš mergaitės į moterį, motinystę, brandą. Stipri vidinė energija perauga į metamorfozę – numanomas dvasinis kismas, virtimas „kitu“. Per šamaniškas apeigas, šokio judesį moteris tarsi persikūnija, tampa gyvūnu. Abiem atvejais vyksta vertybinė tranformacija, dorumas, vidinė šviesa, harmonija atsiskleidžia per natūrą, išorę, judesio plastiką.

„Teigiama, kad D. Kairevičiūtės kūrybinėje biografijoje pirmiau atsirado piešinys, grafika, o fotografija atėjo vėliau. Matyt šie dalykai labai artimai susiję. Grafikė į savo vaizduojamus subjektus galimai žiūri per fokusavimo prizmę. Esminis kiekvieno kūrinio elementas – judesys. Tai būsena, kuri ženklina kismą:perėjimas, pokytis, tąsa. Judesys, vyksmas sustabdomas tam tikrame momente. Mūsų regėjimas, socialinės patirtys leidžia pratęsti pasakojimą ir vaizdinys įgyja gyvybę, transformuojasi, –pastebi D. Jurevičiūtė. – Čia veikia paradokso principas. Fiksuojamas judesys tokioje būsenoje, kuri verčia spėlioti, kas bus po to. Kadras sufokusuojamas taip, kad stipri energija, kūrybinė galia ne tik atveria prasmes, bet įtraukia žiūrovą sukurdama galimybę naujiems matymams.“

Daiva Kairevičiūtė vilnietė, baigė grafiką Vilniaus dailės akademijoje, yra dviejų kūrybinių sąjungų – dailininkų ir fotomenininkų – narė, dirba žurnale „Literatūra ir menas“ fotografe. Ji sako, kad retai išsiskiria su fotoaparatu, su abiem meno rūšimis puikiai sutarianti. Ši paroda „Laiptų galerijoje“ ne pirmoji, draugystė tęsiasi jau kelerius metus. Pasak menininkės, kalbėti vaizdais esą žymiai paprasčiau negu žodžiais. Parodą apibūdino trumpai: „Kaip ir filosofas Algis Mickūnas, tikiu, kad visas mūsų gyvenimas – šokis. Kuriu pozityvų, šviesų pasakojimą – kaip muzika… Tos šokančios moterys išreiškia nuotaikas, būsenas, moteriškumą įvairiausiomis užkoduotomis metaforomis ir įdomu, tiesiog nuostabu išgirsti, kaip skirtingai žmonės tas istorijas pratęsia.“