„Liepsnojantys amnezijos archyvai“

Šių metų birželio 28 d. (penktadienį) 17 val. „Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83) atidaroma Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Liepsnojantys amnezijos archyvai“.

Remigijus Venckus – menotyrininkas, Vytauto Didžiojo, Vilniaus ir Šiaulių universitetų lektorius. Menininkas kuria fotografiją ir videomeną, rašo medijų, vaizduojamųjų menų ir vizualinės kultūros klausimais, pristato savo kūrinius ir dalyvauja kaip meno kritikas Lietuvos ir užsienio galerijose, kuruoja jaunimo meną pristatančius renginius ir interneto portalą.

„Laiptų galerijoje“ atidaromą parodą sudaro eksperimentinių fotografijų ciklas Amnezijos juosta. Tai – asmeninių, analoginės fotografijos technika sukurtų, nuotraukų archyvas (1998 – 2013 m.), kuris žymimas tik 2013 m. data. Paroda „Liepsnojantys amnezijos archyvai“ tęsia R. Venckaus pirmosios parodos „Amnezija“ idėją. (Daugiau informacijos apie parodą www.amnesia.venckus.lt)

Autorius apie savo parodą:

„Žodis Amnezija tai – metafora. Mano parodoje šis žodis nieko bendro neturi su savo pirmine intencija. Amnezija tai – ilgesio ir vienatvės virusas; juo aš visi labiau ir labiau užsikrečiu. Virusas neutralizuojamas archyvo, kurį sudaro dienoraščiai, laiškai, vaizdo įrašai, fotografijų albumai, pasislėpę ir į dienos šviesą netikėtai išnirę lapeliai su užrašytais priminimais. Bet koks kultūros tekstas, nesvarbu ar jis vizualus ar tik užrašytas žodžių junginiais, sugestijuoja, kad įvairiaformis savosios patirties (ap)rašymas ir yra archyvas. Mano kūryboje gausu vaizdų ir tekstų. Jie yra tikroji būtis, tikrasis gyvenimas, tikrasis mąstymas. Nors per meno kūrybą aš vienu metu jungiuosi ir skiriuosi su tikrove, tačiau praeitis, kuri virsta archyvu, mane labiausiai jungia su manimi pačiu.

Kūrybą kaip archyvą suvokti mane paskatino prancūzų poststruktūralistinės minties atstovo Jacques Derrida (1930-2004) veikalai. Penkeris metus praleidau studijuodamas jo filosofiją, kuri pati atsiveria kaip gausus archyvinis patirčių, filosofinių idėjų rinkinys. Esu dėkingas J. Derrida, kad jo tekstai mane išmokė labiau ir giliau mastyti apie save ir savo meną, nepasitikėti tuo kas yra akivaizdu ir iš karto pastebima. Kiekviena kultūrinio teksto sistema, kiekvienas meno kūrinys turi savitą gylį, kur nustembama, kur atrandama tai kas užmiršta, kur atrastasis šaldo ir kaitina, t.y. liepsnoja karščiu ir šalčiu vienu akimirksniu. Kaip duoklę mokytojui, kurio asmeniškai gyvo niekada nebuvau sutikęs, dedikuoju šią parodą filosofui J. Derrida.

Taigi aš kurdamas vizualiuosius savojo pasaulio dienoraščius (fotografijas ir videofilmus) surenku save kaip archyvą. Dienoraščio intencija, tai – planuotas yrančios tikrovės suvarstymas; tai negriežtas, bet labai būtinas archyvinės saugyklos užpildymas. Dienoraščiuose mirštanti (arba jau murusi) tikrovės patirtis yra intencionaliai surenkama. Bet šis surinkimas nėra visiškai teisingas gestas. Surenkama tam, kad vėl būtų galima pamiršti. Manau, kad dienoraščiai amnezuoja, tarsi patys save užmiršta. Kadangi vos tik užgimęs patyrimas, guldamas į dienoraščio patalą, dėl to šis patyrimas iš karto yra godžiai ryjamas amnezijos lyg besotės erozijos. Vėliau (pvz. parodoje) dienoraštis, kaip archyvinės tikrovės dalis reanimuoja atmintį, kuri tarsi bedievė gašlūnė nepaliaujamai laižydama visą archyvą suardo užmaršties vakuumą, o iš praeities likučių sulipdoma dabartis vaidenasi kaip stabais apgyvendinta ir vis labiau geidžiama mitinė žemė. Beja, gal būt nieko tikresnio nėra kaip mitinė dabarties netikrovė, kaip kantriai lemenamos maldos praeities atvaizdams lyg išdidiems, balsą galutinai praradusiems stabams.“